pradi
 

















 
 
 
 
 Katalik pasaulio leidiniai lietuvi kalba ileido Josepho Ratzingerio / Benedikto XVI knyg LITURGIJOS DVASIA
 
 

IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger / Benediktas XVI

LITURGIJOS DVASIA
vadas
Vilnius: „Katalik pasaulio leidiniai“, 2012. – 192 p.

I vokiei kalbos vert Gediminas ukas


Plaiau leidj puslapyje >>

Leidjams leidus, skelbiame knygos pratarm ir I dalies pirmj skyri.

Pratarm

Vienas i mano pirmj skaitini, pradjus teologijos studijas 1946 m. pradioje, buvo plona Romano Guardinio pirmoji knygel „Apie liturgijos dvasi“, pasirodiusi per 1918 m. Velykas ir pradjusi abato Ildefonso Herwegeno leist serij Ecclesia orans. Paskui j vis perleisdavo i naujo. Š nedidel rain pagrstai galima laikyti liturginio sjdio Vokietijoje pradia. Ta knyga esmingai prisidjo, kad bt i naujo atrastas liturgijos grois, joje gldintys turtai, epochas pranokstanti didyb ir suvokta, jog liturgija yra gaivinanti Banyios erdis ir krikionikojo gyvenimo centras. Ji paskatino imtis pastang vsti liturgij „esmikiau“ (mgstamas Guardinio odis), vadovaujantis jos vidiniu reikalavimu bei vidiniu pavidalu mokytis suprasti j kaip paios Šventosios Dvasios kvpt ir vadovaujam Banyios mald, kurios metu Kristus visada i naujo priartja prie ms, engia ms gyvenim.

Noriau pateikti palyginim, kuris, kaip ir visi palyginimai, daug kuo netikslus, bet vis dlto padeda suprasti. Galima sakyti, kad anuometin – 1918-j – liturgija tam tikru atvilgiu primin fresk, kuri buvo isaugota sveika, taiau beveik visai udengta vlesnio da sluoksnio: Miiole, pagal kur liturgij vsdavo kunigai, atrasdavai jos vis nuo itak iaugus pavidal, taiau tikintiesiems j ivysti daugiausia trukd privaios maldos nuostatai ir formos. Liturginis sjdis ir galutinai Vatikano II Susirinkimas atideng fresk, ir akimirk likome uburti jos spalv bei figr groio. Taiau ilgainiui jai m kenkti klimatins slygos, taip pat tam tikros restauracijos ar konstrukcijos; ikilo pavojus, kad ji bus sunaikinta, jei skubiai nebus imtasi btin priemoni, kaip sustabdyti kenksming poveik. inoma, jos nevalia vl udayti, taiau privalu pradti j gerbti, mginti suprasti jos itar ir tikrov, kad jos atidengimas netapt pirmja galutins netekties pakopa.

Šia knyga, kuri dabar pateikiu vieuomenei, kaip tik ir norima padti gyti tok nauj supratim. Jos esmins intencijos visikai sutampa su tikslais, kuri anuomet savo rainiu siek Guardinis. Todl smoningai parinkau pavadinim, ikart primenant liturgijos teologijos klasik. Tik tai, k Guardinis po Pirmojo pasaulinio karo atliko visikai kitokiame istoriniame kontekste, dabar teko perkelti dabartini klausim, vili ir pavoj aplink. Kaip Guardiniui, taip ir man ia rpi ne moksliniai ginai ar tyrimai, bet pastangos padti suprasti tikjim ir deramai gyvendinti jo pagrindin raikos form liturgijoje. Jei knyga naujaip duot pradi kakam, kas primint „liturgin sjd“, pastmt liturgijos ir jos teisingo iorinio bei vidinio ventimo link, ketinimas, paakins mane imtis io darbo, bt su kaupu pasiektas.

Roma, 1999-ieji, Šventojo Augustino vent
KARDINOLAS JOSEPH RATZINGER

I dalis. APIE LITURGIJOS ESM

1 skyrius.  Liturgija ir gyvenimas: apie liturgijos viet tikrovje

Kas, ties sakant, yra liturgija? Kas joje vyksta? Koki tikrov ia aptinkame? XX a. treiajame deimtmetyje silyta liturgij suvokti kaip „aidim“. Pirma, liturgija, kaip ir aidimas, turi savo taisykles, kuria sav pasaul, pradedant galioti, kai j engiama, ir paskui, inoma, vl pranykstant, kai „aidimas“ pasibaigia. aidimas, nors ir prasmingas, kartu ess betikslis ir kaip tik todl kakiek gydo, negana to, ilaisvina, nes i kasdieni tiksl ir j prievartos pasaulio iveda betikslyb, taigi kuriam laikui atleidia mus nuo visko, kas slegia ms darbo pasaulyje. aidimas, taip sakant, ess kitas pasaulis, laisvs oaz, kur akimirk galime leisti savo egzistencijai laisvai tekti; itaip akimirkai itrkti i kasdienybs galios btina, kad stengtume pavilkti jos nat. ia yra tiesos, taiau tokio apibdinimo nepakanka. Mat tada bt nesvarbu, k ten aidiame. Visa, kas pasakyta, galima taikyti bet kuriems aidimams, kur dl neivengiamos vidins btinybs laikytis taisykli labai greitai isirutulioja sava nata ir atsiranda nauj tiksl: nesvarbu, k tursime prie akis, iandien sporto pasaul, achmat empionatus ar kokius nors kitokius aidimus – visur irykja, kad aidimas, jei nenorima nunirti grynai tui laiko leidim, i visikai kitoniko antipasaulio arba nepasaulio netrukus virsta savo dsnius turiniu pasaulliu.

Pamintinas dar vienas aidimo teorijos aspektas, jau priartinantis mus prie liturgijos ypatingos esms: vaik aidimas daug kuo primena savotik gyvenimo anticipacij, vlesniam gyvenimui rengianias pratybas, bet be gyvenimui bdingos natos ir rimtumo. Tad liturgija galt reikti, kad iki tikrojo gyvenimo, kurio link nortume engti, mes i tikro visi liekame vaikai ar bet kuriuo atveju turtume tokie likti; liturgija tada bt visikai kitoks ubgimas priek, visikai kitokios iankstins pratybos – preliudija bsimo aminojo gyvenimo, pasak Augustino, nuausto, kitaip negu dabartinis, ne i poreikio ir btinybs, bet i visikai laisvo dovanojimo ir davimo. Tada liturgija i naujo adint ms tikrj vaikikum, atvirum bsimajai didybei, i tikrj dar nepasiekiamai suaugusiojo gyvenimu, bt pavidalinta vilties forma, kuri jau dabar i anksto parodyt bsim tikrj gyvenim bei mokyt mus teisingo – laisvs, netarpiko ryio su Dievu ir gryno atvirumo vienas kitam – gyvenimo. Tada liturgija pranaing laisvs ymi spaust ir tariamai tikram kasdienybs gyvenimui, isklaidyt slegianias tampas ir leist dangui suspindti emje.

aidimo teorij pasukus tokiu kampu, irykja esminis liturgijos skirtingumas nuo bendrj aidim, kur veikiausiai visada gyvuoja tikrojo „aidimo“, visikai kitokio pasaulio, pasaulio, kur susiliet tvarka ir laisv, ilgesys. prastiniam aidimui bdingo pavirutinikumo ir kartu vlgi tikslingumo arba ir mogiku poiriu visiko tutumo atvilgiu tada aiktn ikyla iminties „aidimo“, apie kur kalbama Biblijoje ir kur galima sieti su liturgija, ypatingumas bei kitonikumas. Taiau iuos metmenis dar reikia upildyti turiniu, nes bsimojo gyvenimo mintis kol kas iniro tik kaip miglotas postulatas, o vilgsnis Diev, be kurio „bsimasis gyvenimas“ bt tik dykuma, liko dar visikai neapibrtas. Tad silyiau sibgti dar kart, kart atsispiriant nuo konkretaus biblini tekst turinio.

Pasakojimuose apie Izraelio ijimo i Egipto prieistor ir apie pat ijim atsiskleidia du skirtingi ijimo tikslai. Vienas, mums visiems inomas, pasiekti Paadtj em, kur Izraelis kaip laisva ir nepriklausoma tauta galiausiai gyvent ant savo ems turdamas saugias sienas. Bet prie io tikslo nekart liejamas ir antrasis. Pradinis Dievo sakymas faraonui skamba taip: „Leisk mano tautai eiti, kad galt mane pagarbinti dykumoje“ (I 7, 16). Šie odiai: „Leisk mano tautai eiti, kad galt mane pagarbinti“, menkai besiskirianiais variantais pakartojami keturis kartus, t. y. per visus faraono susitikimus su Moze ir Aaronu (plg. I 7, 26; 9, 1; 9, 13; 10, 3). Rutuliojantis deryboms su faraonu, tikslas konkretizuojamas. Faraonas linksta kompromis. Jam atrodo, kad ginijamasi dl izraeliei kulto laisvs, kuri jis i pradi suteikia tokiu pavidalu: „Eikite, atnaaukite savo Dievui auk iame krate“ (I 8, 21). Taiau Moz atkakliai tikina, kad kultas, kok sak Dievas, neatsiejamas nuo ijimo. Jo vieta esanti dykuma: „Mes turime nueiti trij dien keli dykum ir atnaauti auk Viepaiui, savo Dievui, kaip jis mums sako“ (8, 23). Po tolesni ryki faraonas pasilo platesn kompromis. Dabar leidia, kad kultas vykt taip, kaip nori dievyb, tai yra dykumoje, taiau pageidauja, kad ikeliaut tik vyrai, o moterys, vaikai ir gyvuliai likt namuose Egipte. Jis suponuoja prastin kulto praktik, kai aktyvs kulto subjektai yra tik vyrai. Taiau Moz dl kulto pobdio negali dertis su svetimais valdovais, kulto negali palenkti politiniams kompromisams: kulto bdas nra politini deryb klausimas, kulto matas gldi jame paiame, t. y. jis gali bti tvarkomas tik remiantis Apreikimo matu – Dievu. Todl atmetamas ir treias, labai dosnus valdovo silomas kompromisas, kad kartu gali traukti ir moterys su vaikais. „Tik js kaimens ir bandos turi ia pasilikti“ (10, 24). Moz atsako, kad pasiimtini ir galvijai, nes „mes dar neinome, k panaudoti ms Viepaiui pagarbinti, kol ten nenueisime“ (10, 26). ia niekur apie Paadtj em nekalbama, vienintelis ijimo tikslas, atrodo, tra garbinimas, galimas tik pagal Dievo mat ir todl nepavaldus politinio kompromiso aidimo taisyklms.

Izraelis ikeliauja ne kad bt tauta kaip kitos, bet kad tarnaut Dievui. Ijimo tikslas – dar neinomas Dievo kalnas, tarnavimas Dievui. Galima bt paprietarauti, jog derybose su faraonu kult atkakliai apeliuota taktiniais sumetimais. Tikrasis ir galiausiai vienintelis ijimo tikslas buvs ne kultas, o em – tikrasis paado Abraomui turinys. Nemanau, kad taip tvirtinant atsivelgiama tekstuose vyraujant rimtum. I esms ems ir kulto prieprieinimas beprasmis: em duodama, kad bt tikrojo Dievo garbinimo vieta. Vien ems turjimas, vien nacionalin autonomija nuemint Izrael iki vis taut lygio. Toks tikslas neatitikt ypatingo irinkimo: Teisj ir Karali knygose pateikiama visa istorija, dar kart pakartojama ir i naujo aikinama Kronik knygose, kaip tiktai rodo, kad em, kaip tokia, vis dar lieka neapibrtas gris, tikruoju griu, tikra ipildyto paado dovana virstantis tik tada, kai ten viepatauja Dievas, kai em egzistuoja ne kaip kokia nors autonomin valstyb, bet kaip klusnumo erdv, kur gyvendinama Dievo valia ir per tai gimsta teisingas mogaus egzistencijos bdas. Bet vilgsnis Biblijos tekst leidia mums dar tiksliau apibrti abiej ijimo tiksl santyk. Klajojantis Izraelis po trij dien dar nesuino (kaip skelb pokalbyje su faraonu), kokios aukos nori Dievas. Bet tai nutinka trei mnes po ijimo i Egipto, to mnesio „pirmj dien“, kai „izraelieiai atjo Sinajaus dykum“ (I 19, 1). Trei dien Dievas nuengia ant kalno virns (19, 16. 20). Tada Dievas prabyla tautai, deimia vent odi (20, 1–17) apreikia jai savo vali ir per Moz sudaro sandor, sukonkretint ligi smulkmen reglamentuoto kulto pavidalu. Taip pasiekiamas faraonui nurodytas ikeliavimo dykum tikslas: Izraelis imoksta garbinti Diev paties Dievo norimu bdu. Nuo to garbinimo neatskiriamas kultas, liturgija tikrja io odio prasme, bet su juo taip pat susijs ir gyvenimas pagal Dievo vali, btina teisingo garbinimo dalis. „Dievo lov yra gyvas mogus, bet mogaus gyvenimas yra regti Diev,“ – kart yra pasaks ventasis Ireniejus (Adv. haer. IV 20, 7), tiksliai vardydamas tai, kas turta galvoje per susitikim ant kalno dykumoje: tikrasis Dievo garbinimas galiausiai yra paties mogaus gyvenimas, teisingai gyvenantis mogus, bet gyvenimas tikruoju gyvenimu tampa tik tada, kai formuojamas vilgsnio Diev. Kultas skirtas t vilgsn galinti ir per tai suteikti gyvenim, kuris virsta garbe Dievui.

Ms klausimui svarbs trys dalykai: prie Sinajaus kalno tauta gavo ne tik nurodymus dl kulto, bet ir visa apimani teiss ir gyvenimo tvark. Tauta be bendruomenins teisins tvarkos negali gyventi. Ji sugriaut save anarchija, kuri yra laisvs parodija, laisvs panaikinimas kiekvieno beteisikumu, kuris savo ruotu daro j nelaisv. Sinajaus sandoros tvarkoje – tai antras dalykas – tarp savs susipyn trys aspektai – kultas, teis, etosas: tai tos sandoros didyb, bet ir ribotumas, iryksiantis Izraeliui pereinant pagoni Banyi, kur i sampyna bus iardyta sukuriant erdv daugialypiams teisiniams pavidalams ir daugialypms politinms santvarkoms. Taiau po io btino perskyrimo, naujaisiais laikais neivengiamai atvedusio visik teiss sekuliarizacij ir panorusio i teiskros visikai paalinti vilgsn Diev, nevalia umirti, kad ios trys plotms i tikrj esmingai susijusios vidiniu ryiu: teis, nesiremianti morale, virsta neteise; moral ir teis, kylanios ne i vilgsnio Diev, paemina mog, nes i jo atima aukiausi mat ir aukiausi galimyb, nuneigia vilgsn begalyb ir aminyb: toks tariamas ilaisvinimas pasmerkia asmen vyraujanios daugumos diktatrai, atsitiktiniams mogikiesiems matams, kurie j galiausiai neivengiamai ima prievartauti. Taip prisiartiname prie treio momento, mus vl grinanio ieities tak, prie kulto ir liturgijos esms klausimo: mogikj dalyk tvarka, nepastanti Dievo, mog sumenkina. Todl kultas ir teis galiausiai iki galo neperskiriami: Dievas turi teis mogaus atsak, pat mog, ir kur i Dievo teis visikai pranyksta, sugriva ir mogaus teisin tvarka, nes jai trksta kertinio akmens, ant kurio laikosi visuma.

K gi tai dabar reikia ms klausimui dl dviej ijimo tiksl, klausimui, kuriam galiausiai rpi liturgijos esm? Na, pasidaro aiku, kad tai, kas po klajoni po dykum nutiko sustojus prie Sinajaus kalno, steigia ems umimo prasm. Sinajus nra tarpin stotel, taip sakant, poilsis pakeliui tikrj tiksl, bet dovanoja vidin em, be kurios iorin em likt negyvenama. em Izraeliui tikra dovana tapti gali tiktai todl, kad jis per sandor bei joje gldini Dievo teis buvo steigtas kaip tauta ir gavo bendrj teisingo gyvenimo form. Sinajus ilieka emje; prarandant jo tikrov, i vidaus prarandama ir em, ligi pat ivarymo tremt. Kai tik Izraelis atsimeta nuo Dievo teisingo garbinimo, nuo Dievo atsigria stabus – pasaulio galybes ir vertybes, – visada sunyksta ir laisv. Jis gali gyventi savo emje ir kartu bti kaip Egipte. Vien nuosavos ems ir valstybs turjimas nesuteikia laisvs, tai gali virsti iurkia vergija; taiau su visika teiss netektimi galiausiai prarandama ir em. Kad faraonui kaip vienintelis ijimo tikslas pateikiamas „tarnavimas Dievui“, laisv deramai garbinti Diev i tikrj yra tikrasis ijimo turinys, liudija visa Penkiaknyg: io tikrojo „kanono kanone“, Izraelio Biblijos erdies, visas veiksmas vyksta ne ventojoje emje. Jis baigiamas dykumos pakratyje, „anapus Jordano“, kur Moz dar kart apibendrindamas pakartoja Sinajaus ini. Tada ir paaikja, kas yra kiekvienos bties emje pagrindas, bendro ir laisvo gyvenimo slyga – stovjimas Dievo teisje, kai mogikieji dalykai deramai surikiuojami remiantis Dievu ir kreipiant juos Diev.

Dar kart paklauskime, k tai reikia ms problemai? Pirmiausia pasidaro aiku, kad „kultas“, suprantamas jo tikruoju platumu ir gilumu, pranoksta liturginio vyksmo ribas. Jis galiausiai aprpia vis mogaus gyvenimo tvark Ireniejaus pasakymo prasme: mogus, gyvendamas vilgsniu Diev, tampa Dievo palovinimu, taip sakant, ikelia Diev vieson (o tai ir yra kultas). Ir prieingai, teis ir etosas, jei nesiaknija liturginiame centre ir nra jo kvpti, persiskiria. Tad koki tikrov atrandame liturgijoje? Pirmiausia galime pasakyti: kas i tikrovs svokos istumia Diev, tas realistas yra tik tariamai. Jis abstrahuojasi nuo to, kame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Tai reikia: tik tada, kai santykis su Dievu teisingas, tvarkingi gali bti ir kiti mogaus santykiai – moni tarpusavio ir su kita krinija. Teis – jau matme – steigia laisv ir bendryst; garbinimas, t. y. teisingas laikysenos Dievo atvilgiu bdas, savo ruotu steigia teis. Ši valg dabar galime iplsti dar vienu ingsniu: garbinimas, kulto, santykio su Dievu tinkamas bdas, steigia tinkam mogaus egzistencij pasaulyje; ji tokia yra kaip tik per tai, kad pranoksta kasdienybs gyvenim leisdama mums dalyvauti „dangaus“, Dievo pasaulio, egzistavimo bde ir dievikojo pasaulio viesai suspindti msajame. Šia prasme kultas – kaip minjome analizuodami „aidim“ – tikrai isiskiria anticipacijos pobdiu. Juo nuvokiamas galutinesnis gyvenimas, kaip tik taip suteikiant dabartiniam gyvenimui jo mat. Gyvenimas, kuriame tokios anticipacijos trkt, kuriame dangus neprasiskirt, bt slegiantis ir tuias. Todl nra ir visikai bekuli visuomeni. Juk net rytingai ateistins, materialistins sistemos sukr naujas kulto formos, kurios, inoma, tra tik miraas ir pompastiku pagyrnikumu bergdiai mgina dangstyti savo niekyb.

Taip prisiartiname prie paskutinio pasvarstymo. mogus negali kulto tiesiog „pasidaryti“; jei Dievas nesirodo, jo pastangos tuios. Mozs odiuose faraonui: „Mes dar neinome, k panaudoti ms Viepaiui pagarbinti, kol ten nenueisime“, ities aiktn ikyla pagrindinis visos liturgijos dsnis. Jei Dievas nesirodo, mogus, akinamas viduje jam spaustos Dievo nuovokos, inoma, gali statyti altorius „neinomam Dievui“ (plg. Apd 17, 23), gali mstymu stiebtis Jo link, mginti grabaliodamasis prie Jo artintis, bet tikroji liturgija suponuoja, kad Dievas atsako ir parodo, kaip galime J garbinti. Nuo jos neatskiriamas koks nors tam tikro pavidalo „steigimas“. Liturgija negali kilti i ms fantazijos, ms pai krybikumo – tada ji likt tik ksniu tams ar vien savs patvirtinimu. Liturgija suponuoja konkret Prieais Esantj, mums pasirodant ir todl suteikiant krypt ms egzistencijai.

Kad kultas negali bti bet koks, Senajame Testamente nekart labai taigiai paliudijama. Niekur itai taip dramatikai neirykja, kaip pasakojime apie aukso ver (arba tiksliau: jautuk). Šis vyriausiojo kunigo Aarono vadovaujamas kultas jokiu bdu neturjo tarnauti pagoni stabams. Atsimetimas subtilesnis. Atvirai nepereinama nuo Dievo prie stab, bet tariamai pasiliekama prie to paties Dievo: norima palovinti Diev, ivedus Izrael i Egipto, ir tikima, kad Jo slpining gali tinkamai atvaizduoja jautuko pavidalas. Lyg ir viskas gerai, tikriausiai ritualas taip pat atitiko nurodymus. Ir kartu tai atsimetimas nuo Dievo stabmeldyst. Š iorikai i pradi kone nepastebim nuopuol lemia du dalykai. Pirma, nusiengimas draudimui nesidirbdinti paveiksl: neregimo, tolimo ir slpiningo Dievo nepajgiama pakelti. Jis nutempiamas emyn prie savs, tai, kas sava, manoma sivaizduoti ir suprantama. Tad kultas yra nebe kopimas prie Jo, bet Dievo nutraukimas emyn tai, kas sava: Jis turi bti ia, kai tik Jo prireikia, ir toks, kokio reikia. mogus naudojasi Dievu ir, nors iorikai to nesimato, i tikrj ikelia save vir Dievo. Taip jau perjome prie antro dalyko: tai savo paties galiojimu grstas kultas. Mozei per ilgai nesirodant ir dl to paiam Dievui tapus neprieinamam, jis tada tiesiog atsitempiamas. Tad toks kultas virsta vente, kuri sau kelia pati bendruomen; jame ji patvirtina tik pati save. Dievo garbinimas tampa sukimusi apie save: pavalgyti, igerti, pasilinksminti. Šokis aplink aukso ver yra io savs paties iekanio kulto, virstanio savotiku banaliu pasitenkinimu, vaizdis. Pasakojimu apie aukso ver spjama saugotis savavaliko ir egocentriko kulto, kai galiausiai rpi ne Dievas, bet siekiama i to, kas sava, susikurti nediduk alternatyv pasaul. Taiau tada liturgija tikrai tampa tuiu laiko leidimu. Arba dar blogiau: sakralia skraiste prisidengusiu atsimetimu nuo gyvojo Dievo. Taiau tada galiausiai laukia nusivylimas, tutumos jausmas. To ilaisvinimo, vykstanio visur, kur tikrai susitinkama su gyvuoju Dievu, nebeigyvenama. 

© UAB „Katalik pasaulio leidiniai“, 2012

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi